Iliustruotoji istorija: nusikaltėliai yra kaip žvėrys
1871 m. italų gydytojas Cesare Lombroso paskelbė teoriją, kad nusikaltėliai turi gyvūnams būdingų bruožų ir todėl pažeidžia įstatymus. Jis pasiūlė policijai atsisakyti liudininkų apklausų ir, užuot tardžius, verčiau išmatuoti įtariamojo kaktą, smakrą ir ausis.
Šaltą ir tamsų 1871 m. lapkričio rytą gydytojas Cesare Lombroso pradeda skrosti kūną. Žmogus, kurį jis skrodžia Pavijos universitete, yra 70 metų, jo vardas Giuseppe Villella, jis mirė miesto kalėjime.
Lombroso kalbėjosi su Villella kalėjime prieš pat šio mirtį. Pokalbis gydytojui pasirodė labai įdomus, ypač dėl to, kad nusikaltėlis ciniškai gyrėsi nusikaltimais.
Skrosdamas palaikus Lombroso ištirs kalinį ir galės patvirtinti teoriją, kurią jis gydytojas ir mokslininkas ilgai kūrė. Lombroso perpjauna Villellos kaklą, atidengia vietą, kur stuburas susijungia su galva, ir staiga liaujasi.
Jis pastebi kaukolėje įdubą, kurią reikia nedelsiant išmatuoti. Paaiškėja, kad ji yra 3,4 cm ilgio, 2,3 cm pločio ir 1,1 cm gylio. Įduba yra nedidelė, tačiau jos pakanka, kad Lombrosas patirtų nušvitimą. Jis nedelsdamas aprašo pastebėtą faktą: Staiga aiškiai suvokiau lyg raudonas dangus būtų prasiskyręs ir nušvitęs, kokia yra nusikaltėlio prigimties problema. Jis yra atavistinė būtybė su žiauriais instinktais, kilusiais iš primityviųjų žmogaus stadijų ir mažiau išsivysčiusių gyvūnų rūšių.
Lombroso mano, kad nusikaltėliams būdingas atavizmas išnykusių organizmo požymių susiformavimas, ir dėl to jie yra panašesni į žvėris nei į įstatymus gerbiančius piliečius.
Italas pasižymi, kad įduba Villellos kaukolėje panaši į daugelio beždžionių ir graužikų kaukolėse esančias įdubas.
Lombroso širdis smarkiai daužosi, nes yra tikras, kad ką tik perrašė istoriją įminė nusikaltimo paslaptį. 36 metų mokslininkas savo teoriją gali paremti tik pastebėjimais, skubotomis išvadomis ir išankstinėmis nuostatomis, tačiau iškart imasi rašyti knygą ir ketina netrukus išgarsėti.
Mokslininką įkvepia kareiviai
Cesare Lombroso gimė Italijoje, Veronoje, 1835 m. lapkričio 6 dieną. Jo tėvas žydas buvo turtingas verslininkas, ir šeimos turtai suteikė sūnui neregėtų galimybių. Tad jam buvo sunku pasirinkti karjerą: šiek tiek mokėsi lingvistikos, archeologijos ir literatūros, tačiau galop apsisprendė studijuoti mediciną.
Jaunystėje, 1859 m., per Antrąjį Italijos nepriklausomybės karą, jis dirbo karo lauko ligoninėje. Gydydamas kareivius save pranašesniu už juos laikantis Lombroso pamatė tai, ko nebuvo regėjęs, tatuiruotes. Gydytojo nuomone, dažniausiai tatuiruoti piešiniai būdavo nepadorūs, jais puošdavosi žemos moralės vyrai. Palikęs kariuomenę ir tapęs psichiatrijos profesoriumi Pavijos universitete, Lombroso toliau persekiojo mintys apie tatuiruotes ir jų reikšmę. 1876 m. knygoje Luomo delinquente (Nusikalstantis žmogus) jis rašė: Žmonės, tiesiogiai pabendravę su nusikaltėliais, mato, kad šie yra kitokie nei paprasti žmonės. Norėdami išsiaiškinti, ar jų prigimtis juos verčia daryti nusikaltimus, turime išstudijuoti jų kūno sandarą ir psichologiją.
Išvaizda išdavikė
Lombroso itin domino nusikaltėlių kūnas, tad pasitelkęs matavimo juostą, liniuotę ir daugybę keistų prietaisų jis piktadarius matuodavo. Viskas nuo dantų iki rankų, pėdų ir plaukų spalvos buvo nagrinėjama ir siejama su polinkiu nusikalsti.
Remdamasis negausiais duomenimis Lombroso darė drastiškas išvadas ir savo tyrimus laikė rimtais. Kriminalinio nusikaltėlio išvaizda beveik visada būna kuo nors keista, apibendrino mokslininkas. Ilgos rankos, mažos kaukolės, tvirti žandikauliai tai vos keli bruožai, į kuriuos policininkai, anot jo, turėtų atkreipti dėmesį tirdami įtariamuosius.
Pirmame Nusikalstančio žmogaus leidime gydytojas pateikė tezę apie mažas kaukoles išmatavęs vos 66 nuteistų nusikaltėlių galvas ir nepalyginęs rezultatų su neteistų italų duomenimis. Lombroso išdrįso tvirtinti, kad polinkis nusikalsti yra įgimtas ir lengvai atpažįstamas tiesiog policija turi žinoti, į ką atkreipti dėmesį.
Išmatavus 832 nusikaltėlius Italijos kalėjimuose, paaiškėjo, kad jų ūgis paprastai yra kiek didesnis už vidutinį. Be to, Lombroso rašė, kad jie neatrodo išprusę ir malonūs. Anot gydytojo, vagių veidai yra išraiškingi, akys mažos ir įžambios, antakiai tankūs, o nosys lenktos. Prievartautojus esą galima atpažinti iš atlėpusių ausų, spindinčių akių ir putlių lūpų.
Vilkdančiai burnoje
Žudikams buvo skirtas atskiras skyrius. Pirmą kartą nusikaltusiems būdingos siauros lūpos, o serijiniai žudikai šaltai žvelgia į žmones krauju pasruvusiomis akimis. Be to, jiems būdinga didelė erelio nosis ir tankūs juodi plaukai.
Lombroso pabrėžė, kad ieškant serijinių žudikų verta apžiūrėti įtariamojo dantis: jo burnoje tikriausiai yra didelės vilkdančius primenančios iltys. Nusikalstančiu žmogumi nebūtų buvę lengva vadovautis, jeigu policija kada nors būtų nusprendusi pasinaudoti knygos patarimais. Aprašęs vagis, prievartautojus ir žudikus, Lombroso klaidino skaitytojus tokiomis išvadomis: Beveik visi nusikaltėliai yra atlėpausiai, tankiais plaukais ir siauromis barzdomis. Knygoje taip pat pateikta keletas su nuteistais nusikaltėliais susijusių skaičių, kurie prieštaravo jo paties teiginiams.
Pavyzdžiui, tik 28% Lombroso ištirtų nusikaltėlių buvo atlėpausiai, nors tai neva yra aiškus nusikalstančio asmens požymis.
Lombroso užsiminė ir apie nusikaltėles moteris. Jis rašė, kad jos paprastai žemesnės už kitas, o menstruacijos joms prasidėjo ankstyvame amžiuje. Anot jo, ne visi nusikaltėliams būdingi požymiai yra įgimti. Bėgant metams, užkietėję nusikaltėliai žiauriai elgdamiesi įgyja naujų ypatybių.
Raukšlės, ypač aplink nosį ir burną, yra dažnos dėl to, kad minėti asmenys nuolat ciniškai juokiasi.
Mokslininkas teigė, kad siauros lūpos būdingos daugeliui nusikaltėlių, nes nutaisydami neapykantos kupiną veidą jie lūpas suspaudžia.
Požymis žandikaulis
Viena keisčiausių Lombroso teorijų, esą užkietėjusius nusikaltėlius galima atpažinti iš didelio apatinio žandikaulio. Esą kai prievartautojai ir žudikai muša, spardo ar duria peiliu, dėl sukąstų dantų žandikaulis ima augti. Todėl žiauriausius nusikaltėlius galima atpažinti iš atsikišusio didelio žandikaulio. Esą neproporcingai didelis žandikaulis rodo ne tik žmogaus tvirtumą, bet ir tai, kad jis nevisiškai išsivystęs.
Dėl šių bruožų jie panašesni į juodaodžius amerikiečius, mongolus arba priešistorinius žmones, o ne į baltaodžius, manė Lombroso.
Tatuiruotė primityvus protas
Pirmame Nusikalstančio žmogaus leidime buvo skyrius apie tatuiruotes, kurios paskatino Lombroso sukurti teoriją, kad nusikaltėliai ir kiti primityvūs žmonės yra žemesnės raidos stadijos.
Atavizmas yra labiausiai paplitęs europiečių tatuiruočių paaiškinimas. Visos primityvios gentys kadaise darėsi tatuiruotes, todėl natūralu, kad paprotys, kadaise būdingas primityvioms ir priešistorinėms gentims, pasireiškia žemiausiuose europiečių sluoksniuose, aiškino Lombroso.
Pasak gydytojo, žemiausius visuomenės sluoksnius sudaro valstiečiai, jūrininkai, darbininkai, piemenys, kareiviai ir nusikaltėliai.
Jis patarė valdžios institucijoms atkreipti ypatingą dėmesį į išsitatuiravusius vyrus, nors jo turimi duomenys prieštaravo jo tezėms. Tarp nenusižengusių kareivių 11,6% buvo išsitatuiravę, o nusikaltėlių vos 6%.
Lombroso knyga sukėlė tikrą sensaciją ir buvo aptariama Europos laikraščiuose. Kritikai puolė italą, kad jis neturi statistikos apie įstatymus gerbiančius piliečius, todėl negali lyginti skaičių.
Antrame knygos leidime, vos po dvejų metų, Lombroso apgailestavo negalintis patenkinti kritikų noro ir pateikti daugiau statistinių duomenų, bet pažadėjo šį trūkumą pašalinti.
Vėliau jis ėmė ieškoti naujų konkrečių bruožų, rodančių, kad įtariamasis yra nusikaltėlis. Rašysena vienas jų. Lombroso teigė, kad žudikai, pakelių plėšikai ir banditai ištęsia raides, pavyzdžiui, raidės T brūkšniuką dažnai ilgina. Jis taip pat manė, kad nusikaltėliui būdingas protas yra paveldimas. Daug nusikaltėlių vaikų pasuko tėvų pėdomis. Oficialioje statistikoje Lombroso perskaitė, kad iš 2.800 nusikalstančių jaunuolių 6,4% buvo kilę iš alkoholį vartojančių šeimų, trys procentai iš šeimų, kurių vienas iš tėvų kalėjo, o 26% kilę iš prastos reputacijos šeimų.
Siūlo atsisakyti liudininkų
18761884 m. Lombroso buvo geidžiamas lektorius. Taip pat uoliai rengė trečią, gerokai papildytą, knygos leidimą.
Knyga išleista 1884 metais. Joje dėkojama 45-iems garsiems Europos mokslininkams, kurie, anot Lombroso, perėmė jo idėjas.
Knygoje buvo trumpai aprašytas keistas eksperimentas, kuriuo Lombroso stengėsi įrodyti, esą nusikaltėlius galima atpažinti iš to, kad jie nerausta. Šimtus metų žmogaus negebėjimas parausti buvo laikomas amoralaus ir nedoro elgesio ženklu, rašė Lombroso ir, kaip įpratęs, entuziastingai pasirėmė išankstinėmis nuostatomis bei anekdotais.
Tuomet jis pristatė savo bandymą. 59 jauni (1926 m.) nusikaltėliai buvo nuvesti į patalpą, kurioje mokslininkas tyliai sėdėjo ir spoksojo į juos tikėjosi, kad jie neraudonuos iš gėdos. Vis dėlto 61% atvestųjų nuraudo, tad nusivylęs Lombroso ėmė kritiškai nagrinėti, kaip jaunuoliai išraudo.
Priešingai nei normalių žmonių, jiems paraudo tik skruostai ir kakta, o kai juos išbarėme dėl padarytų nusikaltimų, jie neparaudo taip, kaip įprasta, rašė gydytojas.
Garsus mokslininkas manė, kad XIX a. pabaigos italų teisės aktai yra nelogiški, nes žmogus nusikalsta ne iš pavydo, pykčio ar ko kito, o todėl, kad jo išsivystymo lygis yra žemas, atitinkantis priešistorinio žmogaus išsivystymo lygį, tad nėra vilties, kad bausmė privers jį gailėtis. Įstatymus reikia perrašyti ir įtraukti nuostatą, kad įgimti nusikaltėliai niekada nepasitaiso. 1895 m. interviu Lombroso tvirtino, kad už bloga reikia atsimokėti blogu:
Jeigu nuteistasis yra įgimtas nusikaltėlis, reikia jį įkalinti iki gyvos galvos, net jei jis padarė nedidelį nusikaltimą.
Jis taip pat nurodė, kad mirties bausmė galėtų būti geriausias sprendimas apginti visuomenę nuo daugelio pakartotinai nusikalstančių nenaudėlių.
Tais pačiais metais Lombroso net pasiūlė panaikinti prisiekusiųjų instituciją teisme. Anot jo, prisiekusiųjų problema yra ta, kad jie vadovaujasi širdimi, o ne faktais.
Teoriją perima fašistai
XX a. pradžioje Lombroso knygos tebebuvo aptariamos visoje Europoje. Italų mokslininkui buvo sunku pagrįstais argumentais ir statistiniais duomenimis atremti kritiką, tad jis skaitytojus bandė įtikinti, kad skeptikai yra prieš jį nusistatę.
Vis dėlto kai kuriose šalyse buvo žiūrima rimtai į šį prieštaringai vertinamą gydytoją. Italijoje jo įtaka buvo daugiau matyti. Pavyzdžiui, į blankus, kurie XX a. pradžioje naudoti Italijos kalėjimuose registruojant kaltinamuosius, buvo įtraukti skirsniai, kuriuose buvo aprašomi kaltinamųjų anatominiai požymiai ir skausmo slenkstis. Lombroso manė, kad skausmo slenksčio tyrimai gali atskleisti, ar žmogus mėgina apsimesti bepročiu, kad išvengtų bausmės.
Cesare Lombroso mirė 1909 m. spalio 19 dieną, tačiau jo idėjos gyvavo toliau. Po 11 m. į Italijos valdžią atėjo fašistai ir vienas jo gerbėjų psichiatras ir antropologas Benigno Di Tullio atliko pagrindinį vaidmenį rengiant šalies baudžiamąjį kodeksą. Jo siūlymu fašistai įsteigė uždaras įstaigas vaikams iš blogų šeimų, jose gydytojai ir mokslininkai tirdavo vaikus siekdami išsiaiškinti, ar jie gali tapti nusikaltėliais. Jeigu tyrimų rezultatai būdavo teigiami, nekalti vaikai galėjo būti prievarta paimti iš tėvų ir įkalinti įstaigoje neribotą laiką.
Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos Verslo žiniose, Sodros, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.
Prisijungti
Prisijungti
Prisijungti